Tai atsisveikinimo ir išsiskyrimo knyga. Ir ne vien dėl to, kad -žmonija bus padalyta į dvi nelygias dalis pagal mums nežinomą parametrą, mažesnioji jos dalis forsuotai ir negrįžtamai aplenks didesniąją, ir šitai įvyks supercivilizacijos, absoliučiai svetimos žmonijai, valia bei dėka. ...kaip jau apysakos pradžioje mokslininko Brombergo lūpomis mus gąsdina broliai Strugackiai. Aga, atspėjote, košė, užvirusi knygoje „Vabalas skruzdėlyne“, pasirodys vieni niekai, palyginus su „Bangų...“ problemomis ir (skausmingais) atradimais. Knyga, kuri parašyta kaip seno ir pavargusio Maksimo Kamererio (jam 89-eri) atsiminimų ir dokumentų rinkinys, baigiama ne tik trilogija apie šį herojų. Ja baigiamas ir ištisas dešimties Strugackių romanų ciklas*, uždaromos jų „Vidudienio pasaulio“ durys. O pats pasaulis, pradėtas šviesia „60-ųjų stiliaus“ komunistine „Vidudienio XXII amžiaus“ utopija, panašu, grimzta į saulėlydžio ūkanas – vienas aukščiau minėtos utopijos herojų čia (čia – t.y. knygoje „Bangos slopina vėją“) jau rengiasi gultis ant operacinio stalo, nuo kurio kažin ar bepakils, o kitas merdėja, nes... tiesiog pavargo gyventi. Apie šį saulėlydį atvirai (knygoje „Komentarai apie nueitą kelią“ (Komentary k proidennomu) kalba ir B. Strugackis: „Apysaka „Bangos...“ tapo galutine. Visi herojai beviltiškai paseno, visos kažkada kilusios problemos buvo išspręstos (arba pasirodė neišsprendžiamomis), mes net paaiškinome (įdėmiam) skaitytojui, kas tie Keliauninkai...“ Autoriai liko ištikimi ir savo „komunistiniam, bet antitarybiniam“ stiliui. Pirminė ir pagrindinė knygos idėja – „...žmonija komunizme merdėja evoliucinėje aklavietėje“ , tiesa, idėja, vėliau kiek pakito, tačiau didelė dalis jos atspalvių liko. KONKOMAS-2 budi Žemės sargyboje: iš mįslingų dalykų ir nutikimų mozaikos – „pingvino sindromo“, ūmių masinių fobijų, pabaisų antplūdžio Mažojoje Pešoje ir keistų įvykių Charkovo keistuolių institute, Burtininko iš Sarakšo planetos ( „...neįtikėtinos intelektinės galios būtybė, jis iš tų sapiensų, kuriems pakanka vandens lašo, kad padarytų išvadą apie vandenynus.“ ) vizito bei daugelio kitų nutikimų, Žemės saugumiečiams, kuriems dabar vadovauja jau M. Kamereris, ima ryškėti itin nemalonios situacijos kontūrai... „Nenoriu stebeilyti į Jus iš viršaus žemyn. Nenoriu, kad mano gerbiami ir mylimi žmonės man primintų vaikus.“ „Nenoriu stebeilyti į Jus iš viršaus žemyn. Nenoriu, kad mano gerbiami ir mylimi žmonės man primintų vaikus.“